- krantas
- krañtas sm. (4) DŽ, PnmŽ, (2) KBII52, Šv, krántas (1) Als žemės pakraštys prie upės, ežero, jūros; skardis: Ant krañto stovėdamas gali įgriūti duobėn J. Nuo kranto į krantą mes tiltus nutiesime S.Nėr. Šešupė plauna žalią krantą E.Miež. Ant duobės krañto jau stoviu, tik reik įgriūti Sch108. Šito upelio labai statūs krantaĩ, o ano lėkšti VšR. Krañtas krinta J. Imsrė buvo krañtuos Jrb. Vanduo eina krañtais Jrb. Marių, jūrių krantas R324. Nusimynė grabės krañtas Dkš. Dovinės nenuotakūs krantaĩ Dkš. Lig pat su krantais iškeltas vanduo Minijo[je] Pln. Juodu atsisėdo pakelėj, ant krantelio, po jovaru V.Myk-Put. Verkia jauna mergužėlė po kranteliais vaikščiodama Nm. Ant maružių krantužių, ant giliųjų upužių vaikščioja uliavoja mergelė LTII541. Vai, kad aš plaukiau jūres maružes, krantužio nepriplaukiau, draugužio nepasiekiau LTR. | prk.: Mūs džiaugsmo upės liejasi per krantą L.Gir. Srovės penkių kontinentų nebesulaiko gyvenimo senojo krantas K.Kors.
◊ ant bedùgnės krañto; Lp arti pražūties.krañto žvakẽlės; Trgn bot. puokštinė poraistė (Naumbergia thyrsiflora).
Dictionary of the Lithuanian Language.